Šiuolaikinė Lietuvos heraldika Print
Autorius: Dr. Edmundas Rimša   

Lietuvos rniestų heraldikos atgimimu galima laikyti 1966 m., kai prie Kultūros ministerijos buvo įkurta Respublikinė heraldikos komisija, pirmoji tokio pobūdžio institucija, galima sakyti, per visą Lieruvos valstybės gyvavimo laikotarpį. Komisijai vadovavo viceministras Vytautas Jakelaitis. Per nepilnus ketverius darbo metus buvo patvirrinri 46 miestų ir miestelių herbai. Tuomet ypač sudėtinga buvo atkurti istorinius herbus su religiniais motyvais. Dėl to vienur jų buvo atsisakyta, kitur simboliai pakeisti. Taip Anykščių herbe ant tilto, vietoj šv. Jono Nepomuko statulos, arsirado mergina, vienoje rankoje laikanti knygą, kitoje leliją. Plungės ir Šiaulių herbuose Dievo apvaizdos akis tapo stilizuota saulute. Dėl nepakankamo ištyrinėjimo, neišvengta ir netikslumų. Ariogalos herbe vietoje sukryžiuotų kardų nupiešti kalavijai, Jurbarko herbe pakeista heraldinių lelijų padėtis, sukeistos spalvos Biržų herbe ir panašiai. Tačiau tai nesumenkina pradėto darbo reikšmės. Būtent tada atsirado naujų herbų kūrimo principai. Be to, tarp to meto dailininkų išryškėjo nepaprastai talentinga dailininko Arūno Tarabildos asmenybė. Jo padaryti Druskininkų, Kaišiadorių, Neringos ir kitų miestų herbai gali papuošti kiekvienos valstybės miestų heraldiką. Nežinia, kaip dabar atrodytų mūsų miestų herbai, jei tada nebūtų padėti jos atgimimo pamatai.

Deja, ne visiems istorinės heraldikos atgaivinimas buvo prie širdies. Pasitaikė ir gera proga su miestų herbais susidoroti. 1970 m. liepos mėnesį buvo iškilmingai švenčiamos 30-osios sovietų valdžios paskelbimo metinės. Ta proga Vilniuje vyko Respublikinė dainų šventė, kurios sudėtine dalimi buvo iškilminga eisena, vienas iš įspūdingiausių ir spalvingiausių renginių Lietuvoje. Miestų delegacijos į šventę atvažiavo su savo istoriniais ir naujaisiais herbais, nešėsi išskleistas herbines vėliavas bei kitus transparantus. Pirmą kartą sovietinės valdžios metais į viešumą buvo iškeltos iki tol draustos praeities vertybės. Po dainų šventės partinė valdžia miestų herbus pripažino lietuvių nacionalizmu. Heraldikos komisijos veikla buvo uždrausta. Miestams įsakyra nuimti sukurtus herbus nuo įvažiavimo ir kitų miestų riboženklių, neleista herbų naudoti net suvenyruose.

1987 m. pabaigoje prie Kultūros ministerijos vėl atgaivinta Respublikinė heraldikos komisija, 1990 m.  pavadinta Lietuvos heraldikos komisija, nuo 1995 m. veikianti prie Lietuvos Respublikos Prezidento. Jau darbo pradžioje, peržiūrėjus visus iki 1970 m. aprobuorus herbus, nutarta 21 herbą koreguoti, vienus pataisyti, kitus iš naujo padaryti. Nes per tą laiką, kol neveikė Komisija, buvo paskelbta svarbių heraldikos šaltinių, naujų tyrinėjimų, pagaliau, pradėjus byrėti Sovietų Sąjungai, atsirado visai kitos galimybės istorinei heraldikai atgyti. Pastaraisiais metais daug padaryta prikeliant senuosius ir kuriant naujus miestų herbus. Tai ne vien Heraldlkos komisijos nuopelnas. Dažnai gražių ir prasmingų idėjų dėl naujų miestų ir miestelių herbų pasiūlo vietos gyventojai, savivaldybių ir seniūnijų administracijos. Heraldikos komisijai belieka tik tas idėjas apvilkti heraldikos rūbu. Pagarbos nusipelno Akmenės, Pakruojo, Siaulių savivaldybių ir seniūnijų vadovai, susikūrę ir pasitvirtinę beveik visus galimus herbus, nuo jų neatsilieka Alytus, Šakiai, Utena, Vilkaviškis, tuo tarpu Ignalinos, Jonavos, Kėdainių, Kupiškio, Mažeikių, Pasvalio, Tauragės savivaldybės turi įsiteisninę tik jų centrų herbus.

Nors naujų herbų kūryboje esama daug entuziazmo, geranoriškumo, neretai trūksta elementariausių žinių. Vietos gyventojai savo herbe nori matyti viską, kas jiems svarbu, ką jau turi kiti miestai. Jei šie procesai būtų palikti savivalei, Lietuvos miestelių herbuose matytume daugybę ąžuolų, liaudiškų kryžių, saulučių, didžiojo kunigaikščio Vytauto pilių ir medžioklės dvarų, virš skydų karališkų ir kunigaikštiškų karūnų, riterių šalmų, dešimtis lenkiškų herbų ir kitų keistų dalykų, kurių praeityje niekada nebuvo. Tai galima suprasti, nes visuomenė apie heraldikos reikalavimus, jos griežtas taisykles, net tai, kas valstybėje padaryta, žino labai nedaug, pagaliau ir pati Lietuvos heraldika žengia tik pirmuosius žingsnius.

Dabar, jei kalbėsime apie senuosius Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Merkinės ir kitus herbus, juos sten-giamasi atkurti iš originalių rašytinių ir ikonograflnių šaltinių: herbų piešinių privilegijose, miestų antspaudų ir kitos medžiagos, o ne pagal vėlesnes dailininkų interpretacijas. Tačiau ir originalūs šaltiniai nevienodi. XV-XVII a. herbai vaizduoti ganėtinai profesionaliai, tuo tarpu XVIII a. pabaigos herbai, neretai piešti raštinių darbuotojų, šiomis savybėmis nepasižymi. Vieni panašūs į bažnyčios paveikslus, kiti labiau primena realistiškai nutapytus siužetinius paveikslėlius negu tikrus herbus. Dažnai jie perkrauti neesminiais dalykais, įvairiaspalviais medeliais, žolėmis, debesimis, pažeistos metalų ir spalvų derinimo taisyklės. Dėl to tenka kai ko atsisakyti, o kai ką ir keisti. Vis dėlto, atkuriant šio laikotarpio herbus, stengiamasi išsaugoti pagrindines herbų figūras, jų kompoziciją bei spalvas, nors jos ir prieštarauja heraldikos reikalavimams. Panašiai su vėlyvaisiais herbais elgiamasi Čekijos heraldikoje. Kitaip sakant, siekiama išsaugoti epochos dvasią, jos supratimą apie herbą. Štai dėl ko Maišiagalos šv. Antanas vaizduojamas su rudu apsiaustu juodame lauke, o Prienų šv. Jurgis mėlyname lauke ant rudo žirgo.

Paprasčiau su naujais herbais. Tačiau, kuriant juos, yra keletas dalykų, kuriuos verta žinoti. Geriausi herbai yra tie, kuriuose vaizduojama viena arba kelios vienos rūšies flgūros. Antai Ramygalos herbe vaizduojamas gandras, o Sudeikių herbe trys žuvys seliavos viena virš kitos. Abu herbai aiškūs, lengvai įsimenami. Siuo atveju galima pasakyti, genialu yra tai, kas paprasta.  Žinoma, ne visada pavyksta suderinti heraldiką su vietos norais. Tuomet stengiamasi skydą dalyti į laukus ir kiekviename dėti po figūrą. Pavyzdžiui, Kuršėnų herbe skydas perskellas į mėlyną ir sidabrinį laukus. Priekiniame lauke vaizduojamos auksinės žvaigždės, o užpakaliniame — ąsotis. Nors šis herbas painesnis, toks figūrų komponavimas neprieštarauja heraldikos reikalavimams bei Lietuvos istorinėms tradicijoms.

Iš praktikos žinome, kad neretai miestelio herbe norima pavaizduoti šventuosius, bažnyčias ir kitus sakralinės bei pasaulietinės archkektūros statinius, kilmingųjų ir kitą heraldiką. Iš tikrųjų tai nėra naujas reiškinys, gerai žinomas senuosiuose herbuose. Tačiau kiekvienu atveju būtina išsiaiškinri, ar tie siūlomi dalykai vra tokie reikšmingi, turi išliekamąją vertę, kad juos verta dėri į herbą. Kartais pravartu pagalvoti, kaip tas siūlomas simbolis atrodys po 100 metų. Pagaliau herbas skirtas ne tik vietos gyventojams. Jis reprezentuoja mūsų kraštą, jo kultūrą ir heraldiką svetur, jame įprasminta idėja turi būti nepriekaištinga. Štai keli tokių herbų kūrimo pavyzdžiai.

1993 m. buvo patvirtintas vienas iš pirmųjų religinės simbolikos Kražių herbas. Vietovę bene labiausiai išgarsino XIX a. pabaigos įvykiai, kai vietos gyvenrojai pasipriešino rusų valdžiai, siekusiai nugriauti benediktinių bažnyčią ir vienuolyną. Susirėmimo su policininkais, žandarais ir Dono kazokais metu 9 žmonės žuvo, apie 50 buvo sužeista, keli šimtai tardyta, 35 nuteisti kalėti. Šiuos įvykius amžininkai pra-minė ,,Kražių skerdynėmis", Rusijos veiksmus pasmerkė pasaulio visuomenė. Būtent tai ir paskatino Kražių herbe pavaizduoti kovotoją su blogiu arkangelą Mykolą, pamynusį kazoką primenantį velnią. Juo labiau, kad čia anksčiau stovėjo parapinė šv. Mykolo bažnyčia, išliko arkangelo Mykolo paveikslas. Kitas pavyzdys — Šiluvos herbas. Vietovė visame krikščionių pasaulyje gerai žinoma  Švč. Mergelės Marijos apsireiškimu (pasirodė piemenėliams ant akmens su kūdikėliu), Stebuklinguoju Dievo Motinos paveikslu ir ypač garsiais Šilinės atlaidais. Jos neaplenkė 1993 m. ir į Lieruvą atvykęs Šventasis Tėvas. Dėl to visai pagrįstai šiai vietovei sukurtame herbe buvo įprasminras Svč. Mergelės Marijos apsireiškimas. Gali būti ir mažiau reikšmingų kraštui, ber labai svarbių vietovei simbolių. Prie jų priskirtinas Raguvos šv. Florijonas, Gruzdžių šv. Rokas. Jau seniai jie yra rapę šių vietovių vizitinėmis kortelėmis.

Lietuvoje yra šimtai sakralinės architektūros statinių. Nedidelio ir vėlai atsiradusio miestelio gyventojams kartais neišvaizdi bažnyčia yra vienintelis vertas dėmesio objektas. Tuo tarpu heraldikos požiūriu sakralinė architektūra į vietovės herbą gali pretenduou tik tada, kai ji turi aiškią istorinę ir architektūrinę vertę, yra neginčijamu urbanistikos paminklu. Būtent dėl to Tytuvėnų herbe atsirado bažnyčios ir vienuolyno ansamblis, Linkuvos herbe – bažnyčia, pasitinkanti iš tolo į Linkuvą atvykstantį keleivį. Kiti mažesnės vertės sakralinės architektūros statiniai gali pretenduoti į herbą, jei jie yra tapę aiškiais tos vietovės atributais. Galima nurodyti Zemaičių Kalvarijos herbą, kuriame ant kalvos vaizduojama koplyčia. Gardus, vėliau pavadintus Žemaičių Kalvarija, išgarsino ne solidesnė bažnyčios architektūra, bet Dievo Motinos paveikslas ir Kalvarijos, Kristaus kančių kelio srotys, arba koplyčios, atsiradusios šioje vietovėje XVII a. pirmojoje pusėje.

Tas pat pasakytina ir apie pasaulierinę architektūrą. Kažin ar kas nors Lietuvoje galėtų įsivaizduoti Raudonę, be Raudonės pilies. Taigi čia net nereikia ieškoti naujų simbolių, jei pilis iš seno reprezentuoja vietovę. Pakruojo herbe randame vienintelį Lietuvoje išlikusį arkinį tiltą ir šios vietovės kraštovaizdžio puošmeną - vėjo malūną. Naujuose herbuose galimi ir simboliniai srariniai, jei jie pateisinami istoriškai ir nesikartoja. Kartenos herbe ant trijų kalvų vaizduojama kadaise čia stovėjusi žemaičių medinė pilis, kaip manoma, sunaikinta XIII a. antrojoje pusėje Vokiečių Ordino. Daug sudėtingiau su kunigaikščių ir kilmingųjų heraldika. Ją sudaro keli klodai: lietuviški, lenkiški ir iš kitų kraštų atnešti herbai. Paprasčiau su Lietuvos senaisiais kunigaikščių herbais. Daugumos jų jau seniai nebėra tarp gyvųjų. Tad jų herbai, kaip atminimas, gali būti panaudoti miestų herbams. Kunigaikščiai Giedraičiai, kadaise valdę Giedraičius, jau XV a. herbe vaizdavo rožę. Pagal vėliau sukurtą legendą, šį simbolį į Lietuvą iš Italijos atnešę Palemono bendražygiai. Tad vienu iš Giedraičių miestelio herbo figūrų ir yra sidabrinė rožė raudoname lauke. Senajai heraldikai ypač reikšmingas hipocentauras. Ši fantastinė būtybė, kaip rašoma legendinėje Lietuvos metraščių dalyje, buvusi pirmuoju Lietuvos herbu, vėliau pakeista į raitelį. Jau XV a. pradžioje hipocentaurą naudojo kunigaikščių Alšėniškių, XVI a. Giedraičių, šiek tiek vėliau Daumantų Siesickių ir kitos giminės. Siekiant įprasminti šiandieniniame gyvenime senąjį herbą, hipocentauras įdėtas į kadaise Siesickiams priklausiusio Siesikų miestelio herbą. Kęstutaičių dinastijos simbolis Gediminaičių stulpai rado vietą Senųjų Trakų herbe. Tiesa, šiuo atveju panaudota ne visiems gerai žinoma ir plačiai valstybės bei visuomeninių institucijų naudojama, bet ganėtinai reta laužytais apatiniais kampais figūra, išlikusi XV a. pirmosios pusės Flamandų herbyne. Užmirštų lietuviškų ženklų yra daug daugiau, kuriuos ateityje būtų galima įdėti į naujuosius miestelių herbus.

Buvusių dvarininkų heraldika panaudora vieninteliame Rokiškio herbe, sukurtame dar 1970 m. Jame randame kunigaikščių Krošinskių, grafų Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių herbų figūras. Dauguma tokių herbų, kurie neretai siūlomi miestų herbams, į Lietuvą atkeliavo iš Lenkijos. Pastaraisiais merais net lenkų istorikai pasisako prieš šių simbolių naudojimą miestų heraldikai. Kita vertus, lenkiški herbai nėra mirę, jie turi savo šeimminkus. Herbas, kaip ir firmos ženklas, yra nuosavybė. Jos negalima laisva valia pasisavinti. Pagaliau, kam naudoti tai, kas nepriklauso mūsų kultūrai. 1843 m. S. Daukantas tuoj pat atsisakė savo sumanymo ,,Lietuvos aktų" knygą papuošti Aušros Vartų herbu, kai nugirdo, kad raitelis sujungtas su ereliu, ir laiške T.Narbutui kategoriškai pridūrė: ,,Svetimų dievų nereikia, gana ir savų". Neturėtume pamiršti ir mes šio garbaus istoriko žodžių.

Šiuolaikiniai Lietuvos miestų herbai pasipildė animalistiniais ir augmeniniais simboliais. Vieni reprezentuoja puikią vietovės gamtą, kiti jos turtus arba į Raudonąją knygą įrašytus nykstančius gyvūnus. Betygalos herbe randame ąžuolą, Leipalingio — liepą, Bubių — kurtinį, Kruopių – teterviną, Kuktiškių - kukutį, ežerų krašto Ignaliną reprezentuoja vandens lelijos tarp pušynų įsikūrusią Kačerginę - pušies kankorėžiai, Seirijus — nykstantys balų vėžliai, švarią Švenčionėlių gamtą — vėžys, Varėną - bitė, atominės elektrinės miestą Visaginą – gervė ir kiti panašūs simboliai. Dalis šių simbolių turi daugiau prasmių, pavyzdžiui, ąžuolas rodo betygaliečių tvirtumą ir ryžtą, parodytą praeities kovose už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, gervė iš seno simbolizuoja atsargumą, o bitė, vadinama vabzdžių karalienė,
reiškia darbštumą, santarvę.

Senąsias verslų ir prekybos simbolių tradicijas tęsia prie Nemuno esančių Balbieriškio, Kriūkų ir Seredžiaus herbuose pavaizduoti laivai. Popieriaus gamyba garsėjančių Grigiškių herbe pavaizduotas popieriaus vandenženklis, žinomas Lietuvoje nuo XV a. pradžios, o Vievio herbe – senovinis presas, nes čia kadaise buvo garsi visame regione spaustuvė. Pastačius Elektrėnų elektrinę ir cemento gamyklą Akmenėje, išugo nauji miestai, kuriuos simbolizuoja stilizuotas žaibas ir kirtikliai, bei liepsnojanti cemento gamybos krosnis. Vietos verslai per senąjį žemdirbystės įrankį kaplį ir aludarių apynius įprasmino Pašvitinio herbe. Labai įdomus Lekėčių herbas, kuriame įamžintos šios vietovės sakininkystės tradicijas. Čia stilizuotai pavaizduori medžio įrėžimai ir iš jų besisunkiantis sakų lašas primena liwruviškąsias linijinės heraldikos tradicijas.

Sukurti keli herbai ir su fantastinėmis būtybėmis. Dar 1969 m. buvo padarytas (iš naujo patvirtintas 1996 m.) Zarasų herbas, kuriame per stirnos ir žuvies junginį ypač vykusiai pavaizduota šio krašto gamta ir jos turtai. Užvenčio literatūrines tradicijas įprasmina sparnuotas žirgas pegasas, poetų ir kitų kūrėjų įkvėpimo simbolis. Prie jų galima priskirti ir Birštono fantastinę žuvį-banginį, iš kurio nugaros trykšta vanduo. Birštonas garsus mineralinių vandenų versmėmis. Tie vandenys — tai tarsi banginis, ant kurio laikosi kurorto gyvenimas ir ateitis.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais ,,kalbančių" herbų buvo vos vienas kitas. Dabar Lietuvoje ši prasminga herbų kūrimo tendencija plačiai naudojama. Nurodysime tik keletą. Papilės vardą rodo herbe pavaizduotas piliakalnis ir jo papėdėje (papilėje) įsikūrusi senovės gyvenvietė, Tauragės — tauro ragas, o Tauragnų - ant piliakalnio stovintis tauras. Su Kairių vardu susijęs herbe pavaizduotas kairysis kaspinas, o minėto Linkuvos herbo apatiniame lauke esantis upės linkis rodo Linkuvą. Antalieptės herbo kabantis lieptas, Kazlų Rūdos – stirnino, vadinto ožiu (rus. koziol), ragai, Obelių — obels žiedas taip pat siejami su miestų vardais.

Keliuose herbuose kariniais ir kitais simboliais įprasmintas lietuvių tautos pasipriešinimas pavergėjams. Minėto Zarasų ir Vandžiogalos herbuose pavaizduoti kalavijai rodo praeities kovas su kalavijuočiais ir kryžiuočiais. Vandžiogalos du kalavijai dar simbolizuoja ir jos vardo pirmąją raidę. Giedraičių herbe kovas su lenkais peneikia daudytė ir kardas, paimti iš miestelyje pastatyto nepriklausomybės kovų paminklo. Domeikavos rožių krūmas rodo gyventojų patirtas kančias kovose su rusų ir sovietine valdžia, o Pandėlio sakalo (kario gynėjo) dvi raudonos plunksnos pabrėžia kruviną kovą už laisvę.

Kitas idėjas padiktavo mokslas, švietimas, sportas. Barzdų herbe pavaizduota virš knygos žibalinė lempa mena spaudos draudimo laikus ir knygnešių atliktus žygdarbius. Mokslą ir švietimą simbolizuoja Ginkūnų herbe ranka, berianti į dirvą grūdus. Dusetų trys bėgantys žirgai mums primena čia žiemą ant ežero vykstančias garsiąsias žirgų lenktynes, o Priekulės konkūrų raitelis, čia paplitusią šią sporto šaką.

Atkuriant istorinius ir kuriant naujus Lietuvos miestų ir miestelių herbus, vengiama pompastikos, išorinio puošnumo, pagrindinis dėmesys skiriamas profesionaliam herbo figūros vaizdavimui. Dėl to pas mus beveik nėra didžiųjų herbų, turinčių gausius papuošimus aplink skydą: rangų karūnas, riteriškus šalmus su šalmų skraistėmis ir papuošalais, skydininkus, devizus ir kita. Šia prasme mes esame Šiaurės ir Vidurio Europos miestų heraldikos tradicijų puoselėtojai. Net Anykščių, Biržų, Kalvarijos, Šiaulių ir kai kurie kiti, galbūt išskyrus tik Vilnių, herbai savo santūria ir istorijos šaltiniais pagrįsta puošyba neišsiskiria iš bendro regioninio konteksto.

Paminėjome tik svarbesnius dalykus ir populiariausias šiuolaikinės miestų ir miestelių heraldikos temas. Vienos, galima sakyti, yra tiesioginė senųjų heraldikos tradicijų tąsa. Kitos, kaip religinė simbolika, sakralinė ir pasauliednė architektūra, kunigaikščių heraldika, įgavo naujų prasmių. Heraldika pasipildė naujais prekybos ir verslų simboliais, fantastinėmis būtybėmis, atsirado ,,kalbančių" herbų. Paskutiniųjų amžių įvykiai padiktavo ir visai naujas herbų temas, skirtas moksiui, švietimui, sportui, lietuvių kovai už laisvę ir nepriklausomybę įprasminti. Tai rodo, kad šiuolaikinė Liemvos heraldika prasmingai papildo krašro kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą.