Artifex Print
Autorius: Virginija Vitkienė   

Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė versus ARTIFEX

2008 m. rugsėjo mėnesį kartu su Vilniaus Kultūros sostinės 2009 programa „Menas netikėtose erdvėse“ duris atvėrė nauja šiuolaikinio meno galerija „ARTIFEX“. Vilniaus dailės akademijos Tekstilės galeriją-dirbtuvę, nuo šiol veikiančią prie Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijos „Židinys“, vadovė Severija Inčirauskaitė – Kriaunevičienė apibūdina kaip konceptualaus tekstilės dizaino studiją. Visi trys išryškintieji žodžiai yra reikšmingos galerijos vizijos gairės. Pradėkime nuo paskutiniojo – dizainas, kuris žada, jog galerijos–dirbtuvės ekspozicijos bei čia vykstantys procesai bus orientuoti į novatorišką dizainą, lyginant su meno kūrinio statusu turintį žymiai stipresnį pritaikomumo atspalvį. Žodis tekstilė nurodo į itin platų šiuolaikinės tekstilės technikų, medžiagų ir pritaikymo galimybių lauką, kurio horizontuose – tiek interjero dizaino sprendimai ar kostiumo dizaino elementai, tiek eksperimentiniai – meno proceso – pavyzdžiai. Žodis konceptualus yra kertinis: jis atskleidžia galerijos įkūrėjų ambicijas „ARTIFEX“ paversti ne komercine lengvai reprodukuojamų artefaktų kaupykla, o  diskursyvia erdve, kurioje gimsta išskirtinės kokybės vienetiniai kūriniai, kurie ne tik pasižymi estetine verte, bet ir transliuoja idėjas, kelia klausimus, (galbūt) kartais įsiterpia į kasdienybės rutiną įkyriais išsišokimais ar nepadoriu abejingumu. Galerijos pavadinimas visas tris išvardintas grandis suriša į mazgą. Viduramžiais lotyniškuoju artifex vardu vadinti dailiųjų amatų profesionalai (katedrų ir architektūros šedevrų statytojai ir apipavidalintojai – vitražistai, skulptoriai, sienų tapytojai). Nuo menininko (artist) statuso, gimusio humaniškajame renesanse ir nepaprastai sureikšminto modernistinėje XX amžiaus dailėje, jis skyrėsi kruopštaus technologinio tobulumo reikalavimu. Tad prisimenant pirminę žodžio reikšmę, „Artifex“ galerijoje bus siekiama atgaivinti menininko–kūrinio gamintojo tradiciją, ne tik eksponuojant vienetinius rankų darbo gaminius, bet ir atveriant galerijos lankytojams patį procesą.

Galerijos erdvėje žada kurti ir viena iš galerijos įkūrėjų (kartu su Eglė Ganda Bogdaniene, Jolanta Tubutyte, Džina Jasiūniene) Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė – prestižinių šiuolaikinio meno ir tekstilės parodų dalyvė, savitos raiškos ir ambicijų nestokojanti jaunosios kartos Lietuvos menininkė. Ji – viena pirmųjų Vilniaus dailės akademijoje apsigynė meno licenciato laipsnį (2006), susiedama meninę praktiką su moksliniu tyrimu, analitinėmis studijomis bei kultūros refleksija. Tačiau jau nuo pirmųjų viešų Sverijos prisistatymų parodose (2000), jos kūriniuose netrūko konceptualaus naudojimosi medžiaga. Jos naudojamos priemonės nėra grynosios, kaip, pavyzdžiui baltas popieriaus lapas grafikoje ar akmens luitas skulptūroje. S.Inčirauskaitė–Kriaunevičienė kūryboje naudoja medžiagas, kurios kultūrinėje terpėje cirkuliuoja kaip tekstai, persmelkti nuorodomis ir informacija. Nėriniuota pagalvė išversta plunksnomis į viršų, iš močiutės skarų pasiūta sportinė kepuraitė, siuvinėti puodų dangčiai ar namų apyvokos daiktai menininkės ištraukiami iš jų buitinio konteksto ir žiūrovo kritikai pateikiami postprodukto / perdirbinio pavidalu, kurį šiuolaikinis meno teoretikas Nicolas Bourriaud apibūdintų kaip aktyvų agentą, kaip laikiną tarpusavyje susijusių elementų tinklo (network) terminalą, kaip naratyvą, kuris išplečia ir perinterpretuoja ankstesnius naratyvus, kaip meną, kuris priverčia funkcionuoti mūsų kasdienio gyvenimo kultūros objektus ir formas“ .

Severijos pasirenkami objektai – archetipiniai mūsų kultūros ženklai. Gigantiški puodų, skirtų bulvėms šutinti, dangčiai („Gyvenimas yra gražus“, 2005) buvo pirmieji metaliniai objektai, siuvinėti kryželiu lietuvaičių rankdarbiuose dažniausiai naudojamais gėlių (rožių, pakalnučių, neužmirštuolių) raštais. Toks rafinuotas moters kaimo buities/būties romantizavimas (nežiūrint į visai neromantišką ir nemoterišką metalo gręžimo procesą prieš siuvinėjant objektą) Severijos sprendimuose peraugo į mėgavimąsi rūdijančiais sovietinio dizaino namų apyvokos daiktais (kibirais, samčiais, pieno bidonais, trintuvėmis) ir subtilų jų konservavimą siuvinio raštų tvarsčiais („Rudens kolekcija“, 2008). Perdirbdama objektą, Severija nesikėsina jo patobulinti. Ji renkasi daiktą ne dėl jo trūkumo, o dėl grožio, kuris menininkės pasaulėjautoje juntamas ne kaip estetikos, o identiteto faktorius. Tautinio ir kultūrinio tapatinimosi ženklai – nuolat S. Inčirauskaitės daiktiškuose apmąstymuose. Bet jie ne graudulingi ar verksmingi, kas būdinga romantizuotai / derealizuotai XX a. lietuvio savipratai, o veikiau tiesmukiški. Bet šarmingi ir skoningai (savi)kritiški. Štai, nuo 2007-ųjų kuriama kolekcija „Rožėm klotas kelias“ – kryželiu rožių raštais siuvinėtos avarijose aplamdytų automobilių detalės – lietuvių vairavimo kultūrą ir jos tragiškas pasekmes į(aki)vaizdinantis ciklas. Anksčiau kaip atskirų automobilių dalių instaliacija eksponuotas kūrinys, „Artifex“ galerijos atidarymo metu „pagerintas“ siuvinėtus automobilių dangčius sumontavus ant tikrų transporto priemonių. Vienas iš siuvinėtų automobilių net tapo laikinomis naujosios galerijos „durimis“, vos ne vos leidžiančiomis į galerijos vidų įsisprausti lankytojus ir egzistencialistiškai besišaipančiomis iš „atidarymo“ (kaip plačiai atvertų durų) etimologijos. Tokia tad būtų Severijos ir artifex paralelė trumpai.