V-sritis Print
Autorius: Angelina Zalatorienė   

Sprendimų priėmimo centras arba kaklaryšio vaidmuo vyro gyvenime

Žinantieji ir matantieji šamanai (ša maan – žmogus, kuris žino, žinių žmogus) teigia, kad žmogaus kūne yra vieta, kuri atsakinga už sprendimų priėmimą. Tai V-sritis, V formos duobutė  (jungo duobutė, „numesti jungą“), kuri esti kaklo pagrinde, krūtinės ląstos viršuje, ten, kur sueina raktikauliai.

Šamanai tvirtina, kad šis centras yra gana keista ir paslaptinga vieta, kurioje saugoma specifinės rūšies energija, ir ją sunku konkrečiai apibūdinti – galbūt dėl to, kad pati energija tam „priešinasi“. Ir nepaisant to, šamanai jaučia ir mato jos buvimą ir jos veikimą. Jie teigia, kad ši specifinė energija labai greitai po žmogaus gimimo išstumiama iš centro ir niekada į jį  negrįžta. Tokiu būdu žmogus netenka galbūt paties svarbiausio dalyko – to, kad jam negali duoti energijos visi kiti centrai kartu paėmus.

Šamanai per amžių amžius matė žmogaus negebėjimą priimti sprendimų. Homo sapiens sukūrė milžiniškus visuomeninius institutus, kurie prisiėmė atsakomybę už sprendimų priėmimą. Todėl žmogus kaip būtybė pats savaime negali nieko nuspręsti, už jį sprendžia visuomeninės organizacijos, o žmogus tik vykdo sprendimus, priimtus jo vardu. Matome, kiek dabar asamblėjų, prezidiumų, kongresų, tarybų, net sąjungų (ES...) Kolektyvinis sprendimas – kolektyvo atsakomybė. Kolektyvo atsakomybė – jokios atsakomybės. O juk kadaise buvo VADŲ, kurie GALĖJO priimti sprendimus. Na, kartais pasitarę su žyniais, orakulu...

V-sritis kaklo srityje šamanų nuomone yra tokio nepaprasto svarbumo, kad senosios kartos šamanai retai liesdavo šią vietą, o jeigu ir liesdavo, tai tik ritualo metu ir... ne ranka, o kokiu nors specialiu daiktu. Tam tikslui dažniausiai naudojamos iki veidrodinio blizgesio nušlifuotos kieto medžio lazdelės, gyvūnų ar netgi žmogaus kaulai. Ta lazdelės dalis, kuri tiesiogiai liečia duobutę, privalo būti apvali ir tiksliai atitinkanti duobutės dydį. Šamanai tampriai įspausdavo lazdelę arba kaulą į duobutę. Tačiau tie daiktai šiam tikslui buvo naudojami itin retai.

Kiekviename kūno energijos centre energija yra koncentruota ir atrodo lyg sūkurys ar verpetas, besisukantis prieš laikrodžio rodyklę – iš to, kuris žiūri pozicijos. Centro galingumą apsprendžia sukimosi jėga. Jei judėjimas silpnas, reiškia centras išsekęs, energijos ten beveik nėra.

Šamanai aiškina, kad mūsų kūne tokie galingi yra šeši energijos sūkuriai,  kurie yra prieinami ir jais galima manipuliuoti. Pirmas yra kepenų ir tulžies pūslės srityje, antras – kasos ir blužnies, trečias – inkstų ir antinksčių, ketvirtas – V-formos kaklos duobutės srityje.
   
Kuo jis išsiskiria iš kitų? Jame - ypatinga energija, matantieji ją mato skaidrią kaip vanduo, ji teka lyg būtų skysta.  Energijos judėjimas lyg  skysčio tekėjimas rodo, kad šis centras atlieka filtro vaidmenį ir tarnauja kaip atspindintis ekranas, kuris praleidžia per save tik tą, kuri panaši į skystį. Tokio tipo energijos tekėjimas yra būdingas tik šiam vienam centrui. Nors...

Penktas centras yra tik moterų – gimdos srityje. Kai kurių moterų gimdos centro energija teka taip pat panašiai kaip skystis –  vėlgi esti natūralus filtras, ekranuojantis energijos perteklių. Bet šią savybę turi ne kiekviena gimda.

Šeštas centras viršugalvyje. Senieji šamanai jį laikė kažkokia anomalija ir stengėsi su juo neturėti jokių reikalų. Jie matė, kad čia energija juda ne spirale kaip kituose centruose, o kaip švytuoklė pirmyn-atgal ir priminė širdies plakimą. Yra tokia versija, kad šis centras apskritai nepriklauso žmogui, kad žmonės esti nuolat puolami kažkokių užgrobėjų, nematomų priešininkų, nuo kurių puolimo galima atsilaikyti tik vienu vieninteliu būdu – visų kitų centrų stiprinimu.

Skamba paranojiškai? Paprastam žmogui taip, tačiau ne matantiems. Matantieji regi, kad viršugalvio energija ne pulsuoja kaip kituose centruose, o svyruoja pirmyn-atgal ir tas vaizdas yra labai nemalonus, svetimas, netgi šlykšus. O šamano, kuriam pavyko nugalėti protą, nes protas taip pat esąs svetimos kilmės, kažkieno įskiepytas mums, žodžiu, protą suvaldžiusio šamano viršugalvio energija pulsuoja taip pat kaip visuose centruose. Manoma, kad Visatoje yra jėgų, kurios neturi jokių sentimentų ir trukdo žmogui evoliucionuoti. Mes esame Visatos gruobuonių aukos ir jie  mus sąmoningai, išnaudotojiškai padarė pasyvius. Gamta ir Visata neturi moralės kodekso.

Grįžtam prie ketvirtojo centro. Sprendimų priėmimo centro energijos judėjimas yra pats silpniausias iš visų – štai kodėl žmogus retai ką nors nusprendžia pats. Atliekant tam tikrus pratimus tas centras aktyvuojamas ir tada žmogus gali priimti sprendimus, apie kuriuos anksčiau netgi pagalvoti bijojo. Pratimų, pasų pagalba sumažinamas neryžtingumas. Dienos nerimas ir nuovargis išblaško, išsklaido energiją, dėl to atsiranda neryžtingumas ir abejonės.

O senieji šamanai tiesiog paniškai bijojo liesti kaklo duobutę.

Čia ir visa kaklaraiščio istorija...

Vyrai smaugiasi kaklaraiščiais - sprendimų nėra, atsakomybės nėra. Tik menininkai visada priešinosi to smaugiko nešiojimui.

Žmogaus kūnas – energijos laukų konglomeratas. Kaip ir Visata. Mes esame energetinė sfera ar kiaušinio formos energetinis padaras. Tačiau žmogaus kūnas yra savotiškai užanspauduotas energijos kamuolys, iš kurio jokia energija negali išeiti. Tas jausmas, kad mes netekome energijos,  (kaltes verčiame vampyravui ir pan.), viso labo yra energijos išsklaidymas, išbarstymas, jos išėjimas iš minėtų penkių energijos centrų. Iš centrų energija išstumiama, ji išsibarsto, bet išeina tik iki išorinės mūsų esybės  ribos. Energijos sukaupimas yra niekas kita kaip anksčiau išblaškytos energijos koncentravimas ir grąžinimas atgal į gyvybės centrus. Taigi energijos nei paimsi, nei atiduosi – kiek turi, tiek. Jos kiekis priklauso nuo pradėjimo momento, tėvų lytinio akto kokybės, o vėliau nuo žmogaus elgesio.Svarbu, kad ji būtų savo vietoje, centruose. Kai ji  iš centrų išstumiama, susikoncentruoja ties sferos riba, kur kartais susidaro energetinė „žievė“ kaip apelsino arba luobas kaip medžio žievė. Tada žmogus labai liūdnai atrodo.Pratimais ją galima išjudinti, išspardyti ir mėginti iš žievės energiją grąžinti į centrus. Taip atliekamas anksčiau išsklaidytos energijos perskirstymas. Ir žmogus vėl gali aktyviai sukiotis pasaulyje...